Gatvės menininkas Seikon: apie geometrines improvizacijas nesilaikant plano

0 2017-07-03 - Naujienos, Rezidencijos

Šiemet Klaipėdoje vykusio gatvės meno festivalio „EDIT Klaipėda Street Art“ vieno iš dalyvių lenkų menininko Seikon kūrybos objektu tapo KKKC Parodų rūmų fasadas. Pasak festivalio organizatorių, šį menininką jie pasirinko todėl, kad Seikon darbai itin minimalistiški, jis naudoja santūrias raiškos priemones maksimaliai išryškindamas objektą. Festivalis „EDIT Klaipėda Street Art“ jautriai traktuoja tokias paveldo zonas, kaip Klaipėdos senamiestis, todėl menininko piešinys ant Parodų rūmų sienos turėjo suteikti pastatui subtilaus įdomumo, bet nebūti rėksmingas ir neužgožti aplinkos.

Su kolega Nerijumi Jankausku tykojome, kada menininkas baigs piešinį, kad ne tik pakalbintume jį, bet ir užfiksuotume pasirašymo ant kūrinio akimirką. Nepavyko – piešinį autorius baigė anksčiau planuoto laiko ir išlėkė ilsėtis į Kuršių neriją. Teko prašyti festivalio organizatorių pagalbos – šie mielai surengė susitikimą su Seikon prie Parodų rūmų – naujojo kūrinio fone.
Pradėjote turbūt kaip ir visi vaikai – nuo pastatų tepliojimo? Ar prisimenate pirmąjį savo rimtesnį kūrinį?
Taip, prisimenu. Pirmąjį darbą nupiešiau ant savo mokyklos holo sienos.
Kiek Jums tuomet buvo metų?
Mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje.
Kaip į Jūsų meną reagavo mokytojai?
Dailės mokytoja matė, kuo aš užsiimu, ką sugebu, ir ji gavo mokyklos administracijos leidimą mano piešiniui. Mokytojams patiko.
O kaip dabar vertinate grafičius miesto gatvėse?
O, grafičius labai vertinu. Tiesa, požiūris su laiku keičiasi. Nemėgstu, kai sienos būna nutepliotos tagais. O įvairūs paveikslėliai man kelia sentimentų. Aišku, nepritariu, kai jie piešiami įžūliai, bjaurojant pastatus.

Lenkijoje apskritai gatvės menas išpopuliarėjo daug anksčiau, nei Lietuvoje.
O taip. Buvo toks laikotarpis, kai pas mus grafičiais ir tagais buvo išdažyti visi autobusai – ir iš išorės, ir viduje, tvoros, sienos, kiemai, tuneliai. Baigėsi tuo, kad visur, kur įmanoma, įrengė vaizdo kameras. Tai labai padėjo – dabar, palyginti su tuo laikotarpiu, Lenkijoje labai švaru.
Studijavote Gdansko dailės akademijoje. Atrodytų, galėtumėte ramiai sau dirbtuvėse kurti paveikslus, skulptūras. Kas paskatino grįžti prie gatvės meno?
Niekada nesilioviau piešti ant sienų. Studijos Dailės akademijoje tik padidino mano susidomėjimą gatvės menu, išlavino, parodė įvairių naujų kelių, susijusių su dailės technika, grafiniu, ženklų projektavimu, todėl mano piešiniai ant sienų tapo daug profesionalesni. Pirmuosius geometrinius darbus pradėjau kurti būtent studijų metais.
Kokia aplinka geriausiai inspiruoja kuriant būsimų kūrinių eskizus? Jums reikia triukšmo ar tylos, vienatvės ar minios?
Man labai patinka piešti eskizus, tai darau namuose arba dirbtuvėse klausydamasis muzikos. Ištisus vakarus praleidžiu piešdamas. Po dienos darbų, tapymo, vakarus stengiuosi paskirti eskizavimui. Ir nebūtinai tai turi būti konkrečių darbų projektai – tiesiog piešiant kyla gerų idėjų.
Esate estetiškos linijos ambasadorius. Ar niekad nekyla pagunda maištauti ir nupiešti ką nors netikėto, ne tokio estetiško, ne pagal eskizą?
Mano piešiniai ant sienos dažniausiai būna nutolę nuo pradinio plano, retai piešiu pagal tikslius eskizus. Pasidarau tik nedidelius eskizinius apmatus su darbo koncepcija, pagrindinėmis spalvomis, bet piešdamas ant sienos pagal aplinkybes improvizuoju, atsižvelgdamas į konkrečią sieną, jos faktūrą, detales ir panašiai.

Piešiate ne tik miestuose. Kartu su draugais kuriate projektą „Rurales“. Papasakokite apie jį. Ką reiškia pavadinimas?
„Rurales“ ispaniškai reiškia „kaimas“. Taip vadinama ir meksikiečių kaimo policija. Tačiau savo projekte mes nutolome nuo šios reikšmės. Projektas „Rurales“ skirtas kraštovaizdžio tyrinėjimui. Esame kelių menininkų komanda, su ja porą metų keliaujame po Lenkijos kaimus ir piešiame ant pastatų, kitų objektų. Labai svarbi projekto dalis, kad mano draugas Kuba Goździewicz filmuoja procesą. Šis projektas be filmo ir be papasakotos istorijos nebūtų nieko vertas.
Mačiau tą filmą ir…
Matėte?! (Atsisuka į festivalio direktorę Ūlą Ambrasaitę su priekaištu akyse: „Jau nutekinai…“ Puolame įrodinėti, kad niekas nieko nenutekino, filmą radau internete. – Aut. past.) Aaa, tai matėte pirmą dalį. Jau sukurta ir antroji dalis. (Šis filmas buvo įtrauktas į baigiamojo festivalio renginio – kino vakaro „EDIT: street art film fest“ programą. – Aut. past.).
Filme „Rurales“ užfiksuota, kaip piešiate beveik negyvenamose teritorijose, laukinėse erdvėse. O kur jums įdomiau dirbti – mieste ar kaime? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Įdomu dirbti ir mieste, ir kaime. Patinka piešti ir vietovėse, kur daug triukšmo, judesio, reakcijų. Norėdamas susikaupti ir atsiriboti klausausi per ausines muzikos, tačiau stebiu aplinką ir ji mane inspiruoja. O kaime, laukinėje gamtoje – visiškas relaksas. Arti gamta, žvėreliai, paukščiai, geras kaimiškas maistas, nuoširdūs žmonės, gali atsipalaiduoti visu šimtu procentų.
Gatvės meno kūrėjai negali turėti aukščio baimės.
Dabar jau neturiu (kvatoja). Bet kai buvau jaunesnis, daug laipiojau po visokius kalnus ir tuomet buvo atsiradusi aukščio baimė, tarsi kažkas galvoje užsiblokuodavo. Tačiau vėliau, studijų metais, dirbant ant pastolių ta baimė palaipsniui išnyko.

Kokių dar baimių turite ir kaip jas įveikiate?
Kokių turiu baimių? Ne, neturiu baimių. Manau, kad geriausias būdas jų atsikratyti – atsipalaiduoti (juokiasi).
Ar vėliau stebite savo gatvės piešinių likimą?
Taip, man įdomu stebėti, kaip keičiasi sienos, kaip blunka spalvos, byra tinkas. Ar kas vėliau neužtepė piešinio… Kai patenku į tas pačias erdves, kuriose anksčiau dirbau, fotografuoju savo darbus, kad galėčiau palyginti kaitos procesą ir laiko įtaką. Man tai labai įdomu…
O kaip sekėsi dirbti Klaipėdoje?
Labai gerai. Pozityvūs įspūdžiai. Labai pasisekė su oru, nors pūtė vėjas, bet nebuvo nei per karšta, nei per šalta, tomis dienomis nelijo. Ir žmonės čia simpatiški.
Ar daug klausimų sulaukdavote?
Kai dirbu, būnu susikaupęs ir atsiribojęs nuo aplinkos. Tačiau mačiau, kad prieidavo vyresnio amžiaus žmonės ir ženklais rodydavo, jog jiems patinka. Turint galvoje, kad mano kūrybos braižas – geometrinės formos, smagu, kad šis darbas jiems priimtinas.
O kaip pats vertinate savo kūrinį ant Parodų rūmų fasado? Ar viskas pavyko, kaip planavote?
Nebaigiu darbo, kol nesu juo patenkintas. Baigiu piešti tik tuomet, kai esu patenkintas gautu efektu. Nežinau, ar tai gerai, bet aš taip darau.

Darbą užbaigėte greičiau nei planavote.

Greitai užbaigiau? Per keturias dienas. Pastatas padiktavo piešinį – pagal planą jis turėjo būti didesnis, tačiau man artimesnis minimalizmas, stengiuosi savo kūrinių neperkrauti akcentais, nenudažyti viso pastato. Į savo kompoziciją įtraukiu ir ant statinio esančias detales – gatvės lentelę, iškabą, signalizaciją ir pan. Šie elementai visumoje tampa mano kūrinio dalimi. Taip, keturios dienos tokioms sienoms – tai iš tiesų greitai. Bet man patinka tempas (juokiasi). Ramiai čia buvo galima dirbti ir savaitę. Nors, tiesą sakant, piešti ant Parodų rūmų buvo sunku – fasado paviršius ne itin tinkamas tokiam piešimui.
Kokias garantijas suteikiate kūriniui ant Parodų rūmų sienų?
Pagyvensim – pamatysim (juokiasi).

2seikon          17Seikon