WARNING Illegal string offset 'name'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 65

WARNING Illegal string offset 'template'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 66

WARNING Illegal string offset 'associated_group'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 67

WARNING Illegal string offset 'associated_module'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 68

"Meno kiemo" komunikacijos

WARNING Illegal string offset 'name'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 65

WARNING Illegal string offset 'template'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 66

WARNING Illegal string offset 'associated_group'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 67

WARNING Illegal string offset 'associated_module'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 68

"Meno kiemo" komunikacijos

Enrika Striogaitė, www.tekstai.lt/ 2008-rugsėjis

„Placdarmo“ nėra, bet jis vyksta

 

Seniai seniai, kiekvienų metų rugpjūčio pabaigoje, į Klaipėdą iš visos Lietuvos susirinkdavo poetai. Giruliuose, prie „Juodosios tvirtovės“, jie užimdavo gynybines pozicijas ir akylai stebėdavo, ar neartėja nuo jūros kokia priešo laivė. Jei neartėdavo, tuomet ramiai žvangindavo eilėraščių ginklais ir taip baugindavo galimą priešą, jei artėdavo – žvangindavo neramiai. Rezultatas visada būdavo puikus – iškelti koją ant Lietuvos pajūrio smėlio svetimieji pabūgdavo.

 

Et, norėčiau dar ką nors parašyti in memoriam poetiniam „Placdarmui“, bet ašaros tvenkiasi ir mėlynas temdo akis... Taigi susikroviau mantą ir patraukiau keliu į Klaipėdą, į jau porą metų nebeorganizuojamą „Placdarmą“ – ko gero, nepretenzingiausią ir natūraliausią poetų susiėjimą Lietuvoje: nors neberengiamas, jis vyksta...

 

Jūra šėlo. Prie „Juodosios tvirtovės“ atsisėdus išgerti termose atsivežtos kavos, tereikėjo spėti išsižioti – gėrimą vėjas į burną įpūtė. Poetų naktigonės laužo vietos neaplankiau, tik ta kryptim pažiūrėjau...

 

Bažnyčių 4 / Daržų 10, Klaipėda

 

Nors į „Placdarmą“ niekas nebekviečia, į Klaipėdą važiuoti vis tiek verta. Netgi labai rekomenduotina. Nes toje pačioje vietoje liko jūra, o Bažnyčių ir Daržų gatvių kampe, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC), gyvenimas virte verda, vis pamaišomas Igno Kazakevičiaus šaukštu. Ignas K., KKKC direktorius, regis, dieną naktį kuria projektus, performansus, vyksmus etc. ir pasirengęs kiekvienam praeiviui įpūsti meno: jiems tereikia neapdairiai užklysti į Senamiesčio kiemelį, ir jie arba patys darys, arba bus padaryti meno.

 

Tąkart viešint Klaipėdoje, Kultūrpolio „Meno kieme“ buvo įgyvendinamas naujas socialinės komunikacijos būdas. Projekte „Meno iškarpymas“ dėmesys buvo sutelktas į dėmę visomis prasmėmis. Raginta atnešti dėmėtą drabužį, kurį kaunietės tekstilininkės Bronė Neverdauskienė, Laura Keblytė, Audronė Andrulevičienė, Gabija (Bitė) Trutnevytė, Ligita Marcinkevičiūtė pavers meno kūriniu. Apskritai į dėmę/nuodėmę siekta pažvelgti kitaip – nemėginant jos pašalinti, išsiginti, išplauti, paslėpti. Galima buvo ją tik iškirpti, tarkim, norint užkonservuoti, kolekcionuoti... Pasak I. Kazakevičiaus, taip ne tik padaugės meno, bet ir sumažės vartojimas, t. y. neišmetę dėmėto drabužio, nepulsime pirkti kito.

 

Kol menininkės triūsė, įprasmindamos klaipėdiečių suneštas dėmes, kyštelėjau smalsią nosį į KKKC erdves. Pirmojo aukšto salėse eksponuojamas įdomus Šveicarijos menininkės Helene Gerster specialiai Klaipėdai dedikuotas kompleksinis projektas „Klaipėda. Kasdienės patirtys“: fotografijos, didelio formato instaliacijų dokumentika, ant drobės siuvinėtas žemėlapis. Antrajame aukšte pakabinta fotografijų paroda įvairių tautų tema, Giedrė Valtaitė pro fotoobjektyvą žvilgteli į romus, Gintaras Česonis – į totorius, Gvidas Kovėra – į armėnus, Juozas Kaminskas – į žydus.

 

Kultūrpolio kieme guli du didžiuliai rąstai, viename – 5 metrų guoboje – menininko iš Vokietijos Volfgango Folmerio išrašyta istorija: atskiros medžio raižinio detalės susipynusios į vientisą vizualų pasakojimą, fiksuojant ne tik atskirus kadrus, bet ir jungiant juos į visumą. Kitas rąstas išraižytas vaikų, turistų, miestiečių, – visų, akcijos metu panorusiųjų tapti menininkais. Nuo abiejų rąstų nuimti medžio raižinio atspaudai bus eksponuojami KKKC galerijoje. Menininko rąstas taip ir liks Kultūrpolio „Meno kieme“, o liaudies išraižytąjį vėliau perkels į dykvietę už Kultūrpolio sienos, kur renkamasi, vartojama ir t. t., taigi ant jo bus raižomos naujos kultūrinės istorijos.

 

      DOLCE & LIGA

 

Grįžkime ten, kur dėmė gali būti graži ir brangintina, ji neslegia, ji neslepiama, ji – nauja galimybė!

 

Iš dalies supratau, kodėl I. Kazakevičius visur suspėja ir, regis, nepavargsta. Pavyzdžiui, šiame projekte dirbo ne jis, o jo idėja: ant Kultūrpolio kieme esančios kavinės staliukų jis patiesė specialias staltieses, o jose dirbo (laistė, piešė, rašė) kavinės lankytojai. Dirbo ir malonumą apturėjo – tapę menininkais, kitaip pažvelgę į staltiesę, į dėmę ir į šiuolaikinį meną, kuris gali būti įdomus ir atrakcingas. Beje, tokią meno formą I. Kazakevičius pavadino markingu (angl. to mark – pažymėti, žymė) – kai visuomeninėje aplinkoje pastebėtas dėl nenuolatinės, bet neatsitiktinai tam tikrose vietose vykdomos žmonių veiklos ir atmosferos poveikio atsiradęs materialios aplinkos fizinis pokytis yra pažymimas individualiu parašu ir paaiškinimu, taip jam suteikiant meninio kūrinio statusą.

 

Tačiau jaukiose stiklinėse dirbtuvėlėse dėmė buvo apdorojama įvairiausiomis technikomis (tai pavadinta spotingu, naująjį terminą kildinant iš angliško žodžio spot – dėmė, kuri „išimta“ iš konteksto tučtuojau meniškai perkeičiama) ir labai žavių menininkių (žr. bendrą projekto kūrėjų nuotrauką), tai turbūt paaiškino gausų praeivių susidomėjimą ir užklydusių turistų pravertas burnas.

 

Savotiška projekto kulminacija – vieno apsilankiusiojo susižavėjimas dėmės metamorfoze: atidavęs L. Marcinkevičiūtei savo kelnes, kurias mūvėjo, jis nutarė pasėdėti tualete, kol kelnės įgaus meninius kontūrus. Ir ne tik jis paskui džiaugėsi DOLCE & LIGA virtusiais drabužiais, žmonės veik sutiko pabūti nurengtais manekenais, kad tik ant savęs nešiotų meno kūrinį. Nors parodos kuratoriai B. Neverdauskienė ir I. Kazakevičius buvo nubrėžę komunistinius idealus – atnešu, atiduodu, mano, vadinasi, visų, nemokamai, – kvepiančius rožiniu nevartotojišku rytojumi ir t. t., kita jų mintis – sukurti pasaulį (iš dėmių?) per tris (tiek truko dėmių įprasminimas), o ne per septynias dienas. Mintis gal kiek didybiška, bet kuris menininkas kūrybos ekstazėje nėra pajutęs, kad jis – Dievas...

 

Kiekvienas „Meno kiemas“ privalo turėti savo Geną

 

Kai pirmąją projekto akcijos dieną būrelis bendraminčių Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorių ėmė sveikinti su gimtadieniu, buvau tikra, kad tai – dar vienas performansas. Ypač kai pamačiau Geną. Pasirodo, vieną iš „Meno iškarpymo“ dienų I. Kazakevičius tikrai šventė gimtadienį (su kažkiek dėmių), o Gena – tai toks vietinis tipažas kaubojiškais drabužiais (žinoma, dėmėtais), kuriantis graudžiai malonius paveiksliukus iš gintariukų (jais apklijuojantis atvirukus) ir fantastiškai džiazuojantis lūpine armonikėle. Na, savotiškas meninis be tabu tipas, nuoširdžiai tikintis, kad nuo rytojaus pradės dirbti. Įkvėpė jis ir tekstilininkes, jos Genai džinsinį švarkelį įvairiose vietose išpuošė specialia technika apdorotomis krokodilo fotografijomis (prisimenant kultinį multiką apie krokodilą Geną). Tokių specialių vienetinių drabužių taip pat pageidavo ir Benas Šarka, ir į Klaipėdą savo parodą atvežusi tapytoja Elena Balsiukaitė. Tiesą sakant, blizginau akis ir aš, bet va dėmėto drabužio menininkėms neatvežiau, todėl desperatiškai ėmiausi matuotis jau sukurtą kolekciją. Nors vargu, ar Gena atnešė kokį drabužį, bet jį pamačius viskas tampa aišku – kiekvienas „Meno kiemas“ privalo turėti savo Geną (norėčiau parašyti: žr. vaizdo įrašą, bet jis – mano kompe).

 

Paskutinė diena Klaipėdoje

 

Puikiai išsimiegojusi pono Antano svečių namuose (tai toks viešbučio neformatas), pavarčiusi jo bibliotekos knygas: „Atsiminimus apie Antaną Sniečkų“, Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, „Lietuvių karius Didžiojo tėvynės karo frontuose“, „Naująjį Testamentą“, „Teorinius elektrotechnikos pagrindus“ ir kt., – vėl patraukiau į „Meno kiemą“, žinodama, kad ten visada kažkas vyksta. Jei nebus Genos, tikrai bus I. Kazakevičius, vadinasi, ir šimtai idėjų.

 

Tris dienas trukęs projektas „Meno iškarpymas“ lyg ir turėjo baigtis, tačiau tai – tik pradžios pabaiga, nes iki rugsėjo 20 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre galima apžiūrėti darbų, tąkart sukurtų iš (ant) dėmių, parodą. Vėliau, pasak B. Neverdauskienės, kažkas dėmėto turėtų vykti ir Kaune. Ačiū Dievui, mat faktas, kad kaunietės tekstilininkės kuria Klaipėdos meno kiemuose, jau ėmė gąsdinti. O dar ir I. Kazakevičiaus kaunietiška kilmė. Kažkaip nejučia imi galvoti apie dėmę, kurią norisi tik panaikinti...

 

„Placdarmas“ vyksta, bet jo nėra

 

Projekto „Meno iškarpymas“ atidarymo dieną KKKC sutikau klaipėdietį poetą Mindaugą Valiuką – nuolatinį buvusio „Placdarmo“ tvėrėją ir dalyvį. I. Kazakevičius su juo dalijosi kažkokia nauja idėja. Gal, sakau, bendradarbiaujant M. Valiukas jam pasakys ir nerimo kupiną žinią: kariniame įtvirtintame rajone, kur sutelkiama kariuomenė, rengiantis pulti priešą, t. y. placdarme, poetų nėra.