WARNING Illegal string offset 'name'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 65

WARNING Illegal string offset 'template'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 66

WARNING Illegal string offset 'associated_group'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 67

WARNING Illegal string offset 'associated_module'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 68

Luotininkas, kalbantis su ežero dvasiomis

WARNING Illegal string offset 'name'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 65

WARNING Illegal string offset 'template'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 66

WARNING Illegal string offset 'associated_group'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 67

WARNING Illegal string offset 'associated_module'
in /home/kkkc2/domains/menokiemas.lt/public_html/archyvas/ip_cms/frontend/zone.php on line 68

Luotininkas, kalbantis su ežero dvasiomis

Ivona Žiemytė, Vakarų ekspresas/ 2007.08.17

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme kelis savaitgalius lakstė skiedros - laisvas menininkas Virginijus Narkus skobė jau trečiąjį savo gyvenime autentišką luotą.

 

Ką veikėte iki imdamasis meistrauti po mūsų menininkų kiemelio skliautais? Gal buvo apėmusi kūrybinė krizė?

 

Esu laisvas meninkas, tad krizės manęs neištinka. Kaip ir daugelis liaudies meistrų, dirbu universalios paskirties daiktus - kas šauna į galvą. Nes kai tik pradedi vaikytis madų ir srovių, sunku ką įdomaus padaryt. O kai vizija tavo paties, tada, žiūrėk, užkabini ką, ir daikto vertė kita.

Kai paskambino klaipėdiečiai, kad nori mano darbų pažiūrėt, rengiau papuošalų kolekciją iš tauriojo elnio ragų. Kad papuošalo energija būtų teigiama, reikia, kad ragas būtų ne medžioklio nudobto žvėries, o jo paties numestas. Gyvenu Žemaitijos nacionaliniame parke, tai randu vieną kitą.

 

Ar tą ragą kaip gintarą sluoksniais atveriate, kol pavidalą išgaunate?

 

Tokiai natūraliai medžiagai, kaip tauriojo elnio ragas, stiprumu prilygsta nebent dramblio kaulas ar raganosio ragas. Laikausi senųjų pagonių meistrų tradicijų, o tad drožiu šiurkštesnį papuošalą - vilko ar lokio galvą, ar gėlę. Kartais ir runą kokią įrėžiu.

 

Profesionalūs skulptoriai mėgsta sumenkinti save, sakydami, jog jų amatas paprastas, kaip duonkepio. O tautodailininkas nesigaili nebaigęs Dailės akademijos?

 

Mugėse apžiūrinėdami kokią ažūrinę mano vazą, žmonės dažnai klausia, kokie mano titulai. Sakau, kad jokių mokslų nebaigęs, aš moku viską, ko man reikia. Kiek akademikams yra tekę rodyti savo vazas, jie neturi, su kuo jų lygint, nes iki šiol niekas nėra daręs tokių, tad tik pečiais gūžtėli. Galima diskutuoti dėl formos, bet kas man gali nurodyt, kokia turi būti? Tiesiog yra stabilios ir nestabilios formos.

 

Nuo vaikystės norėjau būti miškininkas, ir jei ne tėvų pragmatiškas požiūris, kad reikia ūkininkauti, idant išgyventum... Tėvas su savim mane vis į mišką tempėsi, su seneliu kaime karves ganiau, o namuose stovėjo medžio apdirbimo staklės. Tais laikais, kaip daugelis, kaliau pinigą, o laisvą metą rankos pačios įnikdavo skobti medį, sukosi mintys, ką neregėto dar galėtum padaryt...

 

Ir kada įvyko "didysis sprogimas" dūšioje, privertęs viską keist?

 

Yra viduje kažin koks užtaisas; prigimties į tave įsuktas sriegis. Gyvenime man teko iškabint įvairių patirčių košę, ir kai pavyko gyvam iš tos mėsmalės išlįst, nusprendžiau: darysiu tai, ką geriausiai moku ir prie ko širdis traukia. Susimąsčiau, kas iš tikrųjų vertinga gyvenime, koks yra tikrasis mano požiūris ir tikėjimas. Ir tada visa stojo į vėžes.

 

Jūsų sukurti indai atrodo "išmylėti" - kaip Pigmaliono Galatėja...

 

Aš mėgstu bendrauti, stebiu, kaip į formas reaguoja. Vyrus labiau jutimiškai "kabina" į apačią platėjančios vazos, moteris - platėjančios į viršų kaip vyro pečiai. Andai dariau indą iš ąžuolo, atradęs naują technologiją, tai man sakė: "Čia ne žmogaus rankų darbas". Ir tai man aukščiausias įvertinimas; jeigu sugebi taip padaryt, jog prilygsti gamtai - ko daugiau reik?

 

Daug pašauktų, maža išrinktų...

 

Matot, tai likimas. Turi derintis prie aplinkos, kad išgyventum, bet yra filtras: vienas, rodos, ir akį, ir ranką gerą turi, o daro tai, kas nieko nedomina. Suprantu, kaip sunku tapytojui susidomėjimo jo darbu kibirkštį įskelt. Man užtenka iš karališko beržo, juodojo ąžuolo padaryt ką - ir gamta žmogų "nukerta", viskas. Kas yra kūrinio esmė? Medžiaga, paskui mintis ir atlikimo kokybė. Kaip sako mano tėvas: "Negadink medžiagos".

 

Luotas žinomas jau keli tūkstantmečiai prieš Kristų. Kuo išsiskiria archeologų prie Platelių atrasti archaiški luotai nuo jūsų skobtų?

 

Ta mintis seniai tūnojo many" turėti savo luotą. Gyvenu prie vandenų, ir kuo plaukt? Organiškai negaliu pakęst lentinės valties: arba girgžda, arba vandenį leidžia. Dar būdami vaikai, ištraukėme iš ežero dugno nuskendusį eglės rąstą ir bandėm kirviu iškalt. Bet luotui reikia bent 70 cm storio rąsto. Po daugelio metų, sutapimas - audra miške išvertė storą drebulę; pamaniau, bus iš jos luotas. Bet pirmas ir lieka pirmas... Reikia jį kaip kūdikį vaikščiot išmokyt. Teko iš luoto ne kartą išvirst. Matot, archeologų iš dumblo iškeltojo luoto svorio centras - dugne, bet ir su šiuo nepašokinėsi. Jis gali būti įleistas vienoje vietoje, ir reikės dešimt vyrų, kad jį kitur perkeltum.

 

Tai ne veltui rusai luotą "sielžudžiu" vadina?

 

Matot, luotas yra įnoringas. Ir užtenka nepaskaičiuot vėjo gūsio, bangų stiprumo, išplaukęs į gilius vandenis, lengvai gali nuskęst. Sugalvojau kitonišką luoto formą, nors kai mato mane tuo naujadaru plaukiantį, žvejai žegnojasi. Nuo priekio iki vidurio jo dugnas yra pleišto formos, o nuo vidurio į galą - išlenktas. Taigi radosi du pleištai, vienas prieky, kitas gale, ir šio forma taip padaryta, kad jeigu bangos bloškia, jos ir prasiskiria, negriūva iš viršaus. Ornamentika? Tik tiek, kiek jos reikia - virvei pririšt kalvis iš metalo padarė Saulės simbolį.

 

Kaip tik jūsų nevadina: luotininkas, net vazdirbys. O kaip su "vaikdirbyste"?

 

Auga keturi sūnūs: Mantas, Paulius, Vygirdas ir Girvydas. Darbas darbu, o kūryba - kūryba, bet aš labai myliu vaikus ir ypač prisirišu prie mažųjų. Myliu gamtą, šunis... Negeriu, nerūkau, sportuoju. Matot, kas liečia požiūrį į gyvenimą, turiu griežtų taisyklių.

 

Kodėl man atrodo, kad ir žmona gali jumis pasikliauti?

 

Aš sakau, kad žmonas turi tik musulmonai. Lietuviai turi lygiavertes partneres. Mano luotas dvivietis, bet plaukiu juo vienas. Labai patogu žvejot, mat esi ne ant vandens, o vandeny; šalia tavęs plauko žuvys, bendrauji su jomis, stebeiliji į lydekos akis. Ir įsikeli kurią į luotą...